Žygis Molėtuose su kultūrine dalimi
Birželio 9 d. laukiau su nerimu. Planavome žygį pėsčiomis, su lazdomis ar be jų, su augintiniais, ar vaikučiais. Dalyvių sulaukėme tik 16. Gaila, kad tik tiek. Tačiau pasiryžusieji, ne tik pamatė, gerokai pajudėjo, susipažino, bet ir prasitestavo žinias. Pajudėjome nuo Iki pparduotuvės link Vydeniškių. Dalis kelio vingiavo pėsčiųjų takų, o vėliau teko išsukti į plentą. Karšta, šalia skriejančios mašinos… Tačiau grupė pasitaikė ypač ištverminga. Sulaukėme dalyvių ne tik iš Molėtų, bet ir Utenos, Užpalių, Vilniaus. Vienas dalyvis keturkojis Čakas, juodo kailio, ramaus būdo, su malonumu bendraujantis su kiekvienu sutiktu. Ypač mėgstantis skanukus, kuriuos šeimininkė kartas nuo karto traukė iš kuprinės ir paskatindavo savo palydovą.
Pirmas aplankytas taškas buvo tautodailinko, daktaro Vytauto Biknerio sodyba, įkurta seno malūno pastate. Iš šaknų, medžio, akmenų padarytos skulptūros, apgaulbė mistika, paslaptimi ir dar kažkuo, kas lyg kalė į pasamonę – čia pilna nematomų būtybių. Buvo jaučiama sodybos savininko dvasia, nors jo tuo metu nebuvo namuose. O jau upeliūkščio šniokštimas ir galia, kuris kažkada sukė malūno girnas. Sako, jog šeiminikas kasdien maudosi po kriokliu ir tai jam suteikia jaunatviškumo ir energijos. Mūsų keturkojis dalyvis be jokių įkalbinėjimų tai išbandė ir energingai keliavo toliau.
Grupėje turėjome vietines merginas, kurios prasitarė, kad netoliese yra stebuklingų galių turintis šaltinis. Čia dažnas atvažiuoja pasisemti vandens, pamedituoti. Nors teko išsukti iš kelio, tačiau tokios progos prarasti negalėjome. Keliavome, kaip per džiungles, persikėlėme per upeliuką, o jau gaiva, nenusakomas drėgmės ir švaros pojūtis. Radome, nors neįspūdingai, tačiau natūraliai iš kalniuko ištekantį šaltinėlį. Skanus, be kvapo, tyras ir gaivus… Pasipildėme vandens atsargasi ir keliavome toliau. Kita žymi vieta, kurią planavome aplankyti, buvo Liesėnų piliakalnis. Priėjome, užlipome, ilsėjomės, plepėjome ir dar viktoriną padarėme. Kiekvienas ištraukė po klausimą sveikos gyvensenos tema ir su nuotaika, atsakinėjo. Smulkmena, tačiau kiekvienas buvo pamalonintas tušinuku. Klausimai sukosi apie kavos vartojimą ir jos naudą, fizinio aktyvumo naudą, vaisius ir daržoves ir kt.
Vis labiau artėjome prie Vydeniškių. Iš toli matėsi bažnytėlės ir vienuolyno kompleksas. 12 kilometrų praėjome lengvai, neprailgo, o daug suspėjome pamatyti, patirti. Vydeniškių vienuolyno istorija pasidalino muziejuje dirbanti gidė. Dar ir į bažnyčią spėjome žvilgterėti, bei išgirsti keletą pikantiškų istorijų.
Pietūs, kaip ir pridera, jaukioje, ramioje šalia buvusios mokyklos stadiono, pievelėje. Susėdome, stiprinomės paisiimtu maistu, gaivinomės vandeniu ir pažindinomės. Poromis turėjome išgirsti apie savo kaimyną: vardą, pomėgius bei su kuo norėtų išgerti kavos. Daug sužinojome apie vienas kitą. Tapome artimesni, radome daug bendro ir visus vienijančio. Dar viena užduotis, kai reikėjo duoti šiai dienai vardą. Kiekvienas siūlė savo variantus, tačiau buvo išrinktas vienas – musiadienis. Einant apspisdavo musių gvardija ir kad ir ką bedarytum, ištikimai ,,saugojo” bei nepaleido. Taip pat – buvo sugalvotos nominacijos, kurių metu dalyviai buvo pamaloninti simbolinėmis dovanėlėmis.
Po pietų, gero poilsio, malonaus pasibuvimo kartu, turėjome grįžti į Molėtus. Saulė kaitino, o laukė apie 10 km. Kelionė atgal buvo sunkesnė. o ypač mūsų keturkojui žygeiviui. Jis kažkokiu būdu užuodęs šalia esantį vandenį, lėkdavo maudytis, ieškojo pavėsių, kurių kelyje beveik neliko. Pavargę, sukaitę, tačiau laimingai grįžome į ten, iš kur išėjome ryte. Jau buvo vakaras. Diena praslydo nepastebimai. Kiekvienas iš žygio pasiėmė dalelę savo įspūdžių, emocijų, praplėtė savo pažįstamų ratą. Koks mielas nuovargis, kai už tavęs liko 22 km. Atradai ir pažinai kažką naujo. Juk mūsų kraštas toks gražus. Reikia keliauti ir atrasti. Man buvo daug atradimų, turėjau gero laiko pabūti savo minčių apsuptyje, o vėliau – neliko nei minčių, nei galvojimo. Kūnas pavargo, o galva – išsivalė, patyrė ,,restartą”.
Ačiū visiems, kas birželio 9 d. buvo kartu. Ačiū už gerą nuotaiką ir bendrystę. Gyvenimo kelias susideda iš daugybės mažų keliukų ir takelių. Vienas jų ir buvo mūsų šeštadieninis žygis.
Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotoja Ina Meidienė
