Indija keičia visuminį suvokimą

Dar ankstyvas pavasaris jau buvo prisodrintas nuotaikos, kai ruošiesi į pirmą tokio pobūdžio kelionę. Su Ajurvedos akademija planavau vykti į Indiją pažinti, sužinoti, išmokti, atrasti, pasikeisti. Programa buvo stipri, kurioje buvo numatyti III etapai, iš kurių du buvo daugiau mokomieji.

Pirmą savaitę leidome Jiva Institute Faridabade. Iki pietų vykdavo paskaitos apie Ajurvedą, o vėliau – praktikos ir kultūrinė dalis. Ajurveda, tai mokslas apie gyvenimą, kuris skaičiuoja jau 5, 6 tūkstančius metų. Ajurveda, tai Vedų kultūros dalis. Žmogus Ajurvedoje suvokiamas kaip visuma. Kiekvienas individas turi turėti vieną gydantį gydytoją, kuris gerai pažįsta žmogų, žino jo problemas, stebi jo gyvenimą, pokyčius. Susirgus, gydytojas parodo kelią į išgijimą ir padeda pirmuosiuose žingsniuose, o toliau – žmogus viską daro pats.

Gyventi pagal gamtą. Prasmė: aplinka (ką matau), natūralus maistas, poilsis. Buvome supažindinti su daugybe augalų, kurių stebuklingos savybės padeda jaustis gerai, išsaugo jaunystę ir gyvybingumą, veikia kaip antibiotikai (nimas), harmonizuoja dvasią. Aukščiausias Ajurvedos tikslas – suvokti kas esi, kokia tikroji tapatybė. Tikslas – palaikyti sveikatą.

Kiekvienas žmogus yra sudarytas iš 5 elementų: oro, vandens, žemės, ugnies ir eterio (žemė – riebalai, raumenys; vanduo – kūno skysčiai; ugnis – kūno šildymo sistema; oras – kūne vyksta judėjimas; eteris – kūne yra tuščių erdvių). Žmones galima suskirstyti į vatas (eteris ir oras), pittas (ugnis) ir kaphas (vanduo ir žemė).

Pakeitus mitybą, gali pasikeisti genai. Ama, kuri atsiranda iš nesuvirškinto maisto yra toksinai, kas yra visų ligų pagrindinė priežastis. Ama, susimaišiusi su krauju tampa cholesteroliu, sąnariuose – artritu, o bronchuose – bronchitu. Nėra amos, nėra ligų. Junystėje mūsų virškinimas yra geresnis, o sulaukus vidutinio amžiaus, susilpnėja. Maistas yra tai ką matome, girdime, jaučiame. Šiukšlės (toksinai) iš organizmo šalinamos per išmatas, šlapimą, prakaitą. Atliekos iš kūno turi būti šalinamos nuolat. Vanduo padeda vykti šiam procesui nenutrūkstamai. Ajurveda skatina valgyti satvišką maistą (vegetarinį).

Atma – laiminga siela (iš sanskrito kalbos). Laimei reikia: sveikatos, pinigų, taikos ir kad visi būtų kaip viena šeima. JIVOS Institutas dirba 3 kryptimis: išsilavinimo, sveikatos ir dvasingumo. Ajurvedinėje mokykloje mokiniai mokosi nuo 5 m., kol baigia vidurinės mokyklos kursą. Mokslo metų pradžia yra kovo 20 d., nes tada prasideda vasaros sezonas ir vyrauja ypač karšti orai. Patalpose vėsu, kas leidžia mokiniams siekti žinių, medituoti, rašyti dienoraščius, apgalvoti, ką šiandien padariau ne taip ir keistis. Mokykloje vyrauja griežta tvarka ir taisyklės, pagarba kitiems vaikams, mokytojams, tėvams ir kitiems, aplinkoje atsirandantiems žmonėms. Jau patys mažiausi mokosi anglų kalbos ir labai greitai vaikai pradeda laisvai kalbėti šia kalba. Tokias mokyklas pabaigę vaikai turi plačias galimybes studijuoti vietos universitetuose ar vykti į kitų šalių universitetus.

Sveikatos Ajurveda apima 3 dalis: gydymą, prevenciją ir atjauninimą. Ajurveda yra asmeniška kiekvienam. Sąmonės maistas yra meilė. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau jauti. Tik kūne gyvena pavydas, savanaudiškumas, godumas, kai reikia vis daugiau ir daugiau, prisirišama prie daiktų, statuso, žmonių.

Vaistai Ajurvedoje yra skiriami: sergantiems, kad panaikintų ligą ir ramintų, o sveikiems – atjauninimui. Svarbu, kad būtų pusiausvyra kūne, prote, jausmuose ir sieloje. Liga valo kūną. Sąmonė yra viso gyvenimo įrašas, teigiamos ir neigiamos patirtys, ji žino viską.

Lektoriai mokė 4 žingsnių, kurie padeda išlikti sveikais, gydo ligas ir jaunina: mantros kalbėjimas, meditacija, pranajama (teisingas kvėpavimas, dėmesio valdymas, sulaikymas) ir joga.

Kiekvieną rytą pasitikome atlikdami jogos užsiėmimus. Paukščių čiulbesys, lengva, dar nevarginanti šiluma, ir įkvepiantis jogos treneris, kurio žila galva išduoda, kad amžius ne jaunatviškas, nors išvaizda – apgaulinga, kai kūnas lankstus, paklusnus, iškalbingas. Taip ir norėjosi nenuleisti akių nuo šio žmogaus, kuris gyvena jogoje, su joga, per jogą ir į jogą.

Antra mūsų kelionės dalis vyko Haridware, kur yra Dev Sankriti Vishwavidyalaya institutas. Gyvenome instituto miestelyje, kuris nuo išorinio pasaulio atskirtas aukštomis tvoromis, gausiai saugomas apsaugos, kur tvyrojo ideali tvarka, grožis, harmonija, apimanti skirtingų mokslo sričių fakultetus, studentų bendrabučius, maitinimo bazes, gamybos ir mokymo vietas, karvių fermą, antrinių žaliavų perdirbimo fabrikėlį, svečių namus ir dar daug ko, ko nespėjome pažinti ar pamatyti. Paskaitos vyko jogos, Ajurvedos, kaip dvasingumo, marmos terapijos temomis. Laisvu laiku lankėme šventyklas, dalyvavome ugnies ceremonijoje, pažinome kasdieninio Indijos gyvenimo ypatumus, keliavome į Himalajus, kur stebėjome Gangos gimimo procesą (susijungus dviems galingoms upėms, iš kurių viena vyriškos, o kita – moteriškos giminės, išplaukia galinga Ganga). Kalbant apie vaizdus, regėtus keliaujant po Indija, šokiruoja skirtumai, tarp idealios tvarkos, žydėjimo, harmonijos, ir skurdo, netvarkos, šiukšlių, kanalizacijos bei gyvūnų paliekamų išmatų tvaiko. Gatvėse pilna benamių, jei juos taip galima vadinti, kurie gyvena iš skarmalų, kartoninių dėžių pasidarytuose migiuose, ten pat ant gatvės gaminasi maistą, valgo, dirba, kažkuo prekiauja ir tiesia rankas išmaldai. Vaikai pranoksta bet kokį mandagumo supratimą: prilimpa kaip prie medaus ir nesupranta jokių atsikalbinėjimų ar ignoravimo. Gatvėse pilna gyvūnų: karvių, šernų, šunų ir pan. Visi randa savo vietą, gyvena laisvėje, natūraliai dauginasi, ieško maisto, dūksta, o per kaitrą ieško vėsesnio prieglobsčio, pvz. įsirausdami į žemę ar voliodamiesi purvo balose. Tačiau kiekvienas savaip laimingas, turintis tik jam suprantamą ir motyvuojantį tikslą. Ramybės, lėtesnio tempo, atjautos ir gyvenimo gamtoje bei su gamta, mums vertėtų pasimokyti iš šios didingos tautos. Juokėmės, kad šerniukai būtų senai suvalgyti, šunys – sterilizuoti ir uždaryti į narvus, o valkataujantys žmonės – įkalinti valstybinėse institucijose, be savo laisvės, tikėjimo ir ne kiekvienam suprantamo džiaugsmo.

Trečioji programos dalis pralėkė nei dieną, nei naktį nenukrentant jau nemaloniam karščiui, pačiame švenčiausiame pasaulio mieste Vrindavanyje. Laukė įdomios išvykos, vakarinės paskaitos, ypač skanus maistas ir daugybė nevaldomų, agresyvių beždžionių. ,,Veidukas, kaip mūsų“, – ištarė mano kambariokė. O tada pajautėme, kad ne tik veidukas… Viena jų apsilankė mūsų kambaryje ir tik džiaugtis galime, kad lagamine, kuriame ji vykdė paieškas, rado spragintų pupelių pakuočių juostą. Juk buvo ir vertingesnių daiktų, kurie taip pat galėjo patraukti beždžionių dėmesį. Kitoje vietoje pavogusi muilo gabaliuką, labai nusivylė ir spjaudėsi, bei savitai burnojo mus žmones. Einant į gatvę teko išsiimti auskarus, palikti akinius ir bet kokius blizgučius, o nešantis krepšį, saugoti, stebėti aplinką ir visada būti pasiruošusiems gynybai. Nuostabaus skonio vaisiai viliojo ir mus, ir beždžiones. Net nepermatomuose maišuose jos kažkokiu būdu suprasdavo, kad ten yra jų lobis ir stengdavosi atimti iš „silpnesniųjų“. Kai kas, be kovos ar derybų, atiduodavo vaisius ir jau be nešulio grįždavo namo.

Safaris, Tadž mahalis, šventyklos ir daugybė natūralaus, įprasto indų kasdienio gyvenimo epizodų, su mažesniais ir didesniais nuotykiais, su nuolat nesibaigiančiu prakaitu ir ramybe, kuri per 3 savaites buvo užplūdusi ir mus. Buvo gera pažinti, pajausti, suprasti, atsirinkti ir pamilti šalį, kuri niekuo nepanaši į mūsų. Vieno lektoriaus ištarti žodžiai – ,,kur jūs vakariečiai skubate?“, leido padaryti negailestingas išvadas – lekiame, kad pakeliui susirinktume visas galimas ligas, apimti streso, baimių, nepasitikėjimo ir jausmo, kad vis kažko trūksta, kad gyvenimas kažkur ten… Gyvenimas yra dabar, o reikia mums tiek mažai. Jeigu jums užtenka tiek kiek turite, esate laimingas žmogus, gyvenantis čia ir dabar. Lėtinkime tempą, gyvenkime gamtos ritmu ir nustokime vytis tolimą svajonę. Tik nuo mūsų minčių priklauso ar mes norime gyventi tik iliuzija, ar dabar – turėdami gyvenimą ir galimybę daryti tai, ką labiausiai norime! Gyvenimas be tikslo – kaip švytuoklė, juda nenusakoma kryptimi. Tikslas yra ne ką darome, o dėl ko! Kur atsitiko, nėra svarbu, bet svarbu – kodėl atsitiko. Tikslas pagal Ajurvedą – sąmonėjimas, dvasios evoliucija. Šypsokimės, nes tai gali būti gyvenimo išraiška.

Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotoja Ina Meidienė