Augalai, kaip profilaktikos, vaistinių ir maistinių medžiagų šaltinis, teikia įvairiapusę naudą kiekvienam mūsų. Jų grožis – džiugina akį, ramina, suteikia energijos; kvapai – gaivina, jaudina, sukelia vienokius ar kitokius prisiminimus, o skirti naudoti arbatoms ar kompresams, atskleidžia juose esančių medžiagų savybes, kurios tiesiogiai veikia mūsų organizmą.
Vaistinių augalų preparatų gydomąjį veikimą lemia juose susikaupusios įvairios biologiškai veikliosios medžiagos. Jos pasižymi gydomuoju poveikiu. Gydymą natūraliomis priemonėmis yra išbandžiusi ne viena žmonijos karta. Veikliųjų medžiagų kiekis priklauso nuo augalo augimvietės, rinkimo ir paruošimo būdo. Trumpai apie pagrindines veikliąsias medžiagas:
Alkaloidai – azoto turintys šarminiai junginiai. Daugiausiai jų randama vėdryninių, aguoninių, bulvinių, skėtinių šeimų augaluose. Tai nuodingi junginiai, kurių yra paprastojoje durnaropėje, vaistinėje šunvyšnėje, didžiojoje ugniažolėje, daržinėje aguonoje, paprastajame raugerškyje, dėmėtoje maudoje. Preparatai iš šių medžiagų yra gaminami farmacijos pramonės ir juos vartoti patartina tik gydytojui rekomendavus.
Glikozidai – organinė medžiaga, susidedanti iš cukrinės dalies ir necukrinio komponento aglikono. Glikozidai veikia širdies kraujagysles, žadina apetitą, laisvina vidurius, mažina aterosklerozę, varo šlapimą, naikina mikrobus. Kiaulpienių šaknyse esantys glikozidai taip pat žadina apetitą, gerina tulžies sekreciją ir virškinimą. Glikozidų preparatus reikia vartoti išmintingai ir ypač atsargiai, nes perdozavus galima numirti.
Flavonoidai – tai augalų pigmentai, besikaupiantys žieduose, vaisiuose, lapuose, rečiau šaknyse ir kitose augalo dalyse. Jie suteikia augalui skonį, spalvą ir aromatą. Flavonoidai stiprina kapiliarų sieneles, reguliuoja kraujagyslių elastingumą ir trapumą, didina kraujo krešumą, plečia širdies vainikines kraujagysles, mažina trombocitų sulipimą, lengvai varo šlapimą, stabdo kraujavimą.
Kumarinai – kumaro rūgšties laktonas. Jie plečia kraujagysles, slopina spazmus, varo šlapimą, gydo auglius. Kai kurie kumarinai didina odos jautrumą ultravioletiniams spinduliams. Šis poveikis apsauginis, nes veikiant kumarinams pamatiniame sluoksnyje sustiprėja tamsaus pigmento melanino sintezė. Kumarinų junginiai gali kauptis organizme.
Rauginės medžiagos – būdamos augalinės kilmės yra vadinamos taninais. Tai sudėtingi didelės molekulinės masės fenoliniai junginiai. Su baltymais, alkaloidais, pektinais ir sunkiųjų metalų druskomis sudaro patvarius junginius. Rauginės medžiagos efektyvios esant gleivinės uždegimui, išsiplėtus kraujagyslėms, o jų sienelių pralaidumas padidėjęs. Rauginės medžiagos dezinfekuoja, mažina skrandžio ir žarnyno gleivinės uždegimą, skausmą, gydo žaizdas, burnos, odos ligas, viduriavimą, nudegimą, stabdo kraujavimą. Jų gausu miškinėse sidabražolėse, paprastosiose takažolėse, jonažolėse, rūgštynėse, didžiosiose dilgėlėse, vaistiniuose šalavijuose, beržų ir ąžuolų lapuose ir kt.
Eteriniai aliejai – lakūs, vandenyje netirpūs, bet gerai riebaluose ir organiniuose tirpikliuose tirpstantys junginiai. Eterinius aliejus sudaro daugybė medžiagų: viename jų rasta per 100 komponentų. Visi šių medžiagų turintys augalai pasižymi antimikrobiniu, antioksidaciniu, regeneruojamuoju, uždegimą ir traukulius mažinančiu, spazmolitiu, atsikosėjimą skatinančiu, šlapimą varančiu, tonizojamuoju poveikiu; šalina rūgimo procesus žarnyne, slopina ligas sukeliančių mikroorganizmų veiklą, stimuliuoja virškinimo sistemą, mažina pilvo pūtimą, skatina tulžies gamybą ir kt. Spazmolitiniu poveikiu pasižymi pipirmėtės, krapai, apyniai, čiobreliai, petražolės, šalavijai, valerijonai, melisos ir kt.
Angliavandeniai – svarbiausias maisto energijos šaltinis. Jie greičiausiai ir geriausiai pasisavinami. Augaluose angliavandeniai sudaro apie 80 proc. sausųjų medžiagų. Angliavandeniai skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Organizmas visiškai arba iš dalies nepasisavina pektinų, ląstelienos, gleivių ir kitų polisacharidų, dar vadinamų skaidulinėmis medžiagomis. Augaluose gausu angliavandenių – gliukozė, fruktozė, galaktozė, monozė. Krakmolas yra svarbus energijos teikiantis angliavandenis.
Organinės rūgštys – obuolių, citrinų, gintaro, vyno, oksalo, skruzdžių, benzenkarboksirūgštys. Amino rūgštys yra baltymų, fermentų, vitaminų ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų sudedamoji dalis. Ypač svarbios nepakeičiamos aminorūgštys, kurių negali sintetinti žmogaus organizmas. Šių medžiagų gausu krapuose, lakišiuose, sukatžolėse, apyniuose, tankiažiedėse rūgštynėse. Oleino, linolo, ir kitos nesočiosios rūgštys, esančios šaltalankiuose, linų sėmenyse, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Obuolių rūgšties gausu obuoliuose, šermūkšniuose, citrusiniuose vaisiuose, raugerškiuose, varpinių ir ankštinių grūduose. Organinės rūgštys skatina virškinamųjų sulčių, tulžies sekreciją, gerina medžiagų apykaitą, žarnyno peristaltiką, lėtina puvimo procesus žarnyne, tirpdo organizme šlapimo rūgštį.
Pektinai – tai sudėtingi polisacharidai. Tai detoksikatoriai, neutralizuojantys nuodingus kai kurių metalų junginius ir radioaktyviuosius stroncio, kalcio, kobalto izotopus.
Vitaminai – tai įvairios cheminės sudėties organinės medžiagos. Jie dalyvauja maisto medžiagų apykaitoje. Beveik visi šiuo metu žinomi vitaminai randami augaluose ir grybuose. Jie reguliuoja organizmo gyvybinius procesus ir dalyvauja visose biocheminėse reakcijose. Daugelio vitaminų organizmas nesugeba pasigaminti, todėl jų būtina gauti su maistu. Kai vitaminų gauna per daug, suserga hipovitaminoze, dėl ko žmogus greičiau pavargsta, jaučia silpnumą, greičiau peršala ir suserga infekcinėmis ligomis.
Riebaluose tirpūs vitaminai
Vitaminas A (retinolis) – karotinas (provitaminas A). Provitamino A yra daržovėse (pomidoruose, morkose, bulvėse), vaisiuose (arbūzuose, apelsinuose), uogose. Trūkstant vitamino A susergama vištakumu, konjunktyvitu, oda ir gleivinė tampa sausa, lūžinėja nagai ir plaukai, nusilpsta imunitetas.
Vitaminas D (kalciferolis) – yra kelios cheminės formos. D2 yra augaluose. D yra piene, grietinėje, kiaušiniuose, kai kuriuose grybuose. Trūkstant vitamino D vaikai suserga rachitu, nėščiosioms minkštėja kaulai, nusilpsta imunitetas, raumenys, jaučiamas bendras silpnumas, nerimas, prakaituojama.
Vitaminas E (tokoferolis) – gausu augaluose. Svarbiausias šaltinis – aliejus. Jo yra pupose, žirniuose, juoduosiuose serbentuose, šaltalankiuose, ėrškėtuogėse, mėlynėse, avižose, kukurūzuose, kviečiuose, grikiuose.
Vitaminas F – tai nesočiosios riebalų rūgštys: linolo, linoleno, arachido. Jo yra linų sėmenų, saulėgrąžų, riešutų, alyvuogių aliejuje, kakavoje.
Provitaminas K (filochinonai) – reguliuoja kraujo krešumą, skatina raumenis dirbti, gydo žaizdas, pasižymi anaboliniu poveikiu. Vitaminą K gamina žarnyno mikroflora, tačiau vartojant antibiotikus, vitamino K sintezė sutrinka. Šio vitamino yra špinatuose, kopūstuose, liucernoje, bulvėse, šermūkšniuose, pušų spygliuose, žaliojoje arbatoje.
Vandenyje tirpūs vitaminai
B grupės vitaminai. B1 (tiaminas) – išskirtas iš ryžių selenų. Jo trūkstant sergama beriberiu. Šis vitaminas dalyvauja angliavandenių, baltymų, riebalų apykaitoje, gerina širdies, periferinės nervų sistemos ir skrandžio veiklą. Trūkstant šio vitamino sutrinka miegas, greitai pavargstama, atsiranda irzlumas, raumenų silpnumas, kojų skausmai, kraujosruvos, pažeidžiama centrinė nervų sistema. Daugiausiai B1 yra rupioje ruginėje ir kvietinėje duonoje, sėlenose, žaliuosiuose žirneliuose, špinatuose, rūgštynėse, briuseliniuose ir žaliuosiuose kopūstuose, poruose, pomidoruose, riešutuose, kriaušėse, salotose.
Vitaminas B2 (riboflavinas) – dalyvauja angliavandenių ir riebalų apykaitoje, regeneracijos, augimo, energijos procesuose, reguliuoja kaulų čiulpų veiklą, padeda skirti spalvas. Randama svogūnuose, šparaginėse pupelėse, žaliuosiuose žirneliuose, žiediniuose ir briuseliniuose kopūstuose, petražolėse.
Vitaminas B5 (pantoteno rūgštis) – dalyvauja baltymų, riebalų, angliavandenių ir lytinių hormonų apykaitoje, fermentų sintezėje, reguliuoja antinksčių ir centrinės nervų sistemos veiklą. Šio vitamino yra sėlenose, kviečiuose, bulvėse.
Vitaminas B6 – atsparus aukštai temperatūrai. Trūkstant šio vitamino suaugusieji praranda apetitą, vystosi kepenų riebalinė distrofija, mažakraujystė, atsiranda dirglumas, ir irzlumas, depresija, dantų ėduonis, anemija, kūdikiams sutrinka augimas, galimi traukuliai, nėščiąsias kamuoja nemiga ir kt.
Biotinas (vitaminas H, B8) – dalyvauja angliavandenių, riebalų ir amino rūgščių apykaitoje, yra įvairių fermentų kofermentas, reguliuoja nervų trofiką. Jo yra gūžiniuose ir žiediniuose kopūstuose, burokėliuose, bulvėse, svogūnuose, pomidoruose, špinatuose.
Folio rūgštis (vitaminas B9) – būtina ląstelių dalijimuisi, kraujodarai, visų organų formavimuisi, palaiko smegenų funkciją, dalyvauja purinų sintezėje, aminorūgščių apykaitoje, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Folio rūgšties yra kopūstuose, špinatuose, smidruose, morkose, burokėliuose, žaliuosiuose žirneliuose, petražolėse ir kt.
Vitaminas B12 – trūkstant sutrinka kraujo gamyba, vystosi piktybinė mažakraujystė, degeneraciniai nervų sistemos pakitimai, sutrinka jautrumas, liežuvis tampa sausas ir ryškiai raudonas, sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas, vaikams sulėtėja augimas. Vitaminą B12 sintetina žarnynas.
Niacinas (vitaminas PP) – atsparus aukštai temperatūrai. Reguliuoja skrandžio, kepenų, kasos motoriką ir sekreciją, nervų sistemos veiklą. Trūkstant vitamino galima susirgti pelagra, dermatitu, neurastenija, demencija, depresija, mažakraujyste, atsiranda dirglumas, apatija, haliucinacijos, išsausėja ir trūkinėja oda bei gleivinė ir kt. Randama bulvėse, morkose, pomidoruose, agurkuose, slyvose, obuoliuose, žiediniuose kopūstuose, sėlenose ir kt.
Vitaminas C (askorbo rūgštis) – jo būtina gauti su maistu. Vitaminas C dalyvauja visuose audinių apykaitos ir medžiagų oksidacijos procesuose, saugo hemoglobiną ir eritrocitus nuo oksidacijos, palaiko kraujagyslių tonusą ir jų elastingumą, skaido kolageno susidarymą, kaupia glikogeno atsargas kepenyse ir didina antioksidacinę funkciją ir kt. Jis reguliuoja cholesterolio kiekį kraujyje, neleidžia vystytis aterosklerozei. Jo gausu šviežiose vaisiuose, daržovėse, uogose, tačiau ilgiau laikant, vitamino kiekis mažėja. Daugiausia vitamino C gaunama iš bulvių ir kopūstų.
Mineralinės medžiagos (makro- ir mikroelementai) – reikalingi kaip ir baltymai, riebalai, angliavandeniai ir vitaminai. Jie dalyvauja visuose medžiagų apykaitos procesuose, padeda palaikyti pastovų organizmo skysčių osmosinį slėgį, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, audinių koloidines savybes, dalyvauja fermentų, hormonų sintezėje, reguliuoja vandens apykaitą. Gyvybiškai svarbūs 15 mineralų: kalcis, fosforas, magnis, geležis, cinkas, jodas, varis, manganas, fluoras, chromas, selenas, molibdenas, kalis, natris, chloras.
Kalcis – jo trūkstant blogai auga skeleto kaulai ir dantys, galima susirgti rachitu, osteoporoze ir osteomaliacija (kaulų suminkštėjimas), parodontoze, hipertenzija, nusilpsta raumenys, jaučiami skausmai nugaros srityje. Kalcis ramina nervus, reguliuoja kapiliarų bei ląstelių pralaidumą. Jo yra rupiai maltuose miltuose, kopūstuose, apelsinuose, žemuogėse, kriaušėse, slyvose.
Fosforas – jo yra kiekvienoje organizmo ląstelėje. Jis būtinas kaulų ir dantų formavimuisi, įeina į nukleorūgščių ir nukleotidų sudėtį, svarbus perduodant genetinę informaciją, dalyvauja baltymų sintezėje, reguliuoja organizmo terpės rūgštingumą ir kt. Fosforo yra grūduose, ankštinėse daržovėse, riešutuose, avižinėse ir perlinėse kruopose, kopūstuose, morkose, žirniuose, petražolėse, abrikosuose, persikuose, razinose, slyvose.
Magnis – be jo nevyktų sintezė. Gausu riešutuose, neluptose bulvėse, avižų, miežių, kviečių grūduose, kopūstuose, kukurūzuose, krienuose, žirneliuose, morkose.
Kalis – esant jo trūkumui, nusilpsta raumenys, gali ištikti paralyžius, vargina raumenų traukuliai, visiškas ar dalinis žarnų nepraeinamumas, vidurių pūtimas, vėmimas ir kt. Gausu bulvėse, žirniuose, morkose, grikiuose, riešutuose, slyvose, vyšniose, citrinose, apelsinuose, abrikosuose, sėlenose ir kt.
Natris – reguliuoja osmosinį slėgį, vandens apykaitą, palaiko pastovią kraujo druskų sudėtį, svarbus ląstelių membranų funkcijai, pernešant į ląsteles aminorūgštis, gliukozę, kalį. Nedideli kiekiai yra morkose, obuoliuose bananuose, brokoliuose.
Chloras – esant trūkumui prasideda raumenų traukuliai, išsausėja oda, kankina troškulys, sulėtėja mąstymas. Daugiau chloro yra gyvulinės kilmės produktuose.
Siera – gausu grūdiniuose, ankštiniuose produktuose.
Geležis – daugiausia jos yra kraujyje, kepenyse, blužnyje ir raumenyse. Kai organizmui trūksta geležies, sutrinka hemoglobino gamyba, atsiranda mažakraujystė, apatija, sumažėja imunitetas. Geležies yra avižose, pupelėse, žirniuose, slyvose, džiovintuose abrikosuose, pomidoruose, bulvėse, kopūstuose, burokėliuose, žemuogėse, vyšniose ir kt.
Cinkas – gausu grybuose, žirniuose, pupelėse, avižose, miežiuose, grikiuose, kviečiuose, riešutuose. Vaistiniai augalai, kaupiantys cinką – trispalvės našlaitės, triskliaučiai lakišiai, didžiosios ugniažolės, alavijai, pelkiniai pūkeliai, miškinės sidabražolės.
Varis – žmogaus organizme jo yra kepenyse, inkstuose, širdyje, plaukuose, smegenyse ir kt. Galima gauti vartojant vaisius, o ypač abrikosus, aronijas, erškėtuoges, avietes, avižas, miežius, grikius, riešutus, ankštines daržoves, morkas. Vario gausu miškinėse sidabražolėse, pelkiniuose pūkeliuose, arbatmedžiuose.
Manganas – gerina regėjimą. Jo randama avižose, rugiuose, grikiuose, miežiuose, žirniuose, riešutuose, žiediniuose kopūstuose, krapuose, avietėse, spanguolėse, juoduosiuose serbentuose, mėlynėse, arbatoje, kavoje.
Kobaltas – reikalingas žarnyno mikroflorai sintezuojant vitaminą B12, svarbus pasisavinant iš virškinamojo trakto geležį, dalyvauja eritrocitų gamyboje, padeda gaminti folio rūgštį ir kt. Jo gausu grikiuose, žirniuose, grūdinėse kultūrose, česnakuose, svogūnų laiškuose, morkose, petražolėse, burokėliuose, pomidoruose, raudonuosiuose serbentuose, vynuogėse, žemuogėse. Iš vaistinių augalų kobalto gausu pelkiniuose pūkeliuose, erškėtuogėse, ievų uogose, paprastosiose lūgnėse.
Jodas – kaupia skydliaukė ir jį vartoja hormonų sintezei. Jo yra jūros augaluose, grūdinėse kultūrose, ankštinėse daržovėse, kopūstuose, svogūnuose, morkose, agurkuose. Gausiau – islandinėse kerpenose, juodųjų topolių pumpuruose.
Fluoras – yra visuose žmogaus organuose ir audiniuose. Fluoras gamtoje nepaplitęs. Jo yra arbatoje, grūdinėse kultūrose, daržovėse, vaisiuose, riešutuose.
Chromas – didina gliukozės patvarumą, veikia angliavandenių ir lipidų apykaitą, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujyje. Amerikiečių mokslininkų nuomone, chromo trūkumą sukelia rafinuoti maisto produktai. Vaistinių augalų, kaupiančių chromą, negausu. Jo yra burokėliuose, rabarbaruose, dilgėlėse, kopūstuose, pomidoruose, avižose, salotose, mėlynėse.
Molibdenas – esant trūkumui pasireiškia aminorūgščių netoleravimas, susergama širdies ir odos ligomis. Jo yra burokėliuose, šaltalankiuose, aronijose, erškėtuogėse, spanguolėse, kriaušėse, pomidoruose, moliūguose, salotose, petražolėse, morkose, avižose.
Nikelis – aktyvina kai kuriuos fermentus, skaidančius gliukozę. Jį kaupia paprastosios sukatžolės, vaistinės šunvyšnės, paprastieji kadagiai, vienapiestės gudobelės, beržai, arbatmedžiai, paprastosios ievos, kriaušės, grikiai, svogūnai, arbata.
Selenas – stiprina vitamino E poveikį, veikia kaip antioksidantas ir neleidžia progresuoti širdies ligoms, kepenų cirozei, raumenų distrofijai. Kartu su vitaminu E stimuliuoja antikūnių susidarymą, stiprina organizmo imunitetą. Jo yra pomidoruose, datulėse, juoduosiuose serbentuose, moliūguose, pastarnokuose, krapuose. Seleną kaupia apie 30 vaistažolių: didžiosios ugniažolės, žemuogės, ramunėlės, alavijai, šalpusniai, kininiai citrinvyčiai, eukaliptai, rausvosios rodiolės ir kt.
Stroncis – kaupia alavijai, didžiosios ožiažolės, storalapės bergenijos, bruknės, gyvatžolės, vaistinės kraujalakės ir kt.
Sidabras – yra agurkuose, bruknėse, moliūguose, arbūzuose, mėtose, melisose, šalpusniuose, ugniažolėse ir kt.
Užterštoje aplinkoje atsiranda mikroelementų – vario, seleno, molibdeno, boro, nikelio, aliuminio, chromo, alavo, cinko perteklius, kuriuo žmogus gali apsinuodyti.
Svarbu stebėti savo sveikatą, savijautą, atkreipti dėmesį į atsiradusius pakitimus bei reguliariai pasitikrinti kraujo sudėti, kas gali parodyti trūkstamas medžiagas ir galimai, ligų ar negalavimų priežastis. Maitinkitės reguliariai, valgykite įvairų, natūralų, šviežią maistą bei nepamirškite mūsų aplinkoje užaugusių vaistažolių arbatų, kurios papildys mus vitaminais ir mikroelementais.
Ina Meidienė Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras
Šaltiniai:
S.M. Kalasauskienė, Vaistiniai augalai gydymui, kosmetikai, kulinarijai. Vilnius, 2009.
Ona Ragažinskienė, Silvija Rimkienė, Valdas Sasnauskas, Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas, 2005