Iš tiesų, dažnai atleisti kitam būna gerokai lengviau, nei atleisti sau. Dauguma žmonių net neįtaria, kaip svarbu yra išmokti atleisti sau, išmokti suteikti sau teisę daryti klaidas, nes dažnai be viso to žmogus negali pakeisti gyvenimo ir pajudėti į priekį – nei per žingsnelį.
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra tai patyrę – kai negalime sau atleisti, sukuriame begalę sudėtingų gyvenimo aplinkybių. Ir tai tęsiasi, kol nepradedame mokytis žiūrėti į save atlaidžiau. Atleisti sau. Tad geriau ugdyti save savo noru, o ne leisti save ugdyti ir auginti vienam po kito sekančiam likimo smūgiams…
Kas tai yra – nesugebėjimas sau atleisti?
Žmogus nesugeba sau atleisti, kai:
1. Jo santykis su savimi neteisingas – kai žmogus nemyli savęs, jo požiūris į save nėra pozityvus. Kai jis pripranta save smerkti, graužti ir griauti, kai tik kas nors pakrypsta jo supratimu ne taip.
2. Kai jis nesuteikia sau teisės klysti, t. y. nesuvokia pačios gyvenimo Žemėje esmės ir prasmės (gyvenimas – mokykla, likimas – pamokų seka. Prasmė – pastovus sielos ugdymas išbandymais, klaidomis ir t.t.)
3. Nesuvokia atleidimo esmės. To, kad atleidimas – ne nuolaidžiavimas savo ydoms, o savo nuodėmės (klaidos) pripažinimas ir pozityvus požiūris į save. Juk be giluminio atleidimo žmogus negali pasikeisti, negali išsigydyti to trūkumo (ydos, blogio), kuris paskatino jį padaryti tą klaidą.
4. Įprato smerkti save (to pasekoje ir kitus žmones). Smerkimas – ne pati geriausia savybė, ji nesuteikia nieko gero ir vertingo. Smerkimas – puikybės išdava, kai žmogus imasi Dievo vaidmens, suteikia sau teisę teisti ir paskelbti nuosprendį. Tokių žmonių širdys rambėja, o žmonės tampa sausi ir žiaurūs.
Neatleidimo sau pasekmės
Nesugebėjimas sau atleisti formuoja negatyvų požiūrį į save, kas savo ruožtu visada griauna žmogų iš vidaus. O kaltės jausmas visada silpnina žmogų – žudo jame džiaugsmą ir vidinę šviesą.
Jei žmogus nesugeba ar nenori sau atleisti, tai reiškia, kad jis nepriima ir savo nuodėmės, nelaiko to klaida, kurią reik pripažinti ir ištaisyti, o jei neįmanoma ištaisyti, galima išpirkti ir daugiau niekada jos nebekartoti. Nors didžioji dauguma klaidų dažniausiai įmanoma ištaisyti atsiprašymu, kartais – kompensacija.
Taigi, jei žmogus nesugeba sau atleisti, jis neišsivalo nuo nuodėmės, iki galo neištaiso padarytų klaidų, kaupia kaltes, taigi, ir negatyvą, griaunantį jį visą.
Aplamai negatyvus požiūris į save – giliai šaknis suleidžiantis sindromas, siaubingas prosovietiniam žmogui itin būdingas įprotis, kurio vertėtų kuo skubiau atsisakyti.
Juk žmogus neatleisdamas sau iš esmės konservuoja savyje negatyvą, kaupia jį savo sieloje.
Nesugebėjimas atleisti – iš esmės yra Nuoskauda, tik šiuo atveju nuoskauda, nukreipta į save!
Jei žmogus prikaupia į save nukreiptų nuoskaudų (sielą griaunančio negatyvo) – anksčiau ar vėliau tai gali baigtis nepagydoma liga, dažnai nesugebėjimas sau atleisti pasireiškia onkologiniais susirgimais.
Taigi, kaip sau atleisti?
1. Pradėti reikia nuo to, kad vertėtų suprasti, kad gyvenimas yra mūsų mokykla, kurioje žmogus turi išmokti daug ir kuo daugiau pamokų. Klaidos – neatsiejama mokymosi dalis, juk kaip kitaip suprasi, kas teisinga, kas ne, kas gerai, o kas blogai ir kas kur nuveda.
O į save reikia išmokti žiūrėti kaip į patį brangiausią ir mylimą draugą – kas reiškia priimti save tokiu, kokiu esate (su visais privalumais ir trūkumais), visuomet rūpintis savimi ir sugebėti atleisti sau praktiškai viską. Ir tai jau jokiais būdais nereiškia, kad galima paleisti vadeles, teisinti ir pataikauti savo ydoms ir silpnybėms.
2. Nukreipti savo energiją ne į savigriovą, o į padarytų klaidų analizavimą ir jų priežasčių pašalinimą. Kaltės jausmą keičiame veiksmu: analizė, priežasčių pašalinimas (ydų, silpnybių pagydymas), atsiprašymas ir padarytos klaidos kompensavimas.
3. Meilės sau formavimas. Kurį sudaro:
a) negailestingas požiūris į vidinį blogį (ydas, silpnybes, bet kokius trūkumus – aptikti ir išgydyti, pakeisti į pozityvą)
b) besąlyginė meilė sau – vadovautis taisykle „Į save – tik Šviesą, tik palaikymą, meilę ir pastiprinimą!“. „Niekada nebūti sau priešu – negriauti, neįsileisti į širdį pykčio ir neapykantos sau“.
4. Suvokti, kas yra tikrasis Atleidimas sau. Atleisti sau – visada reiškia pakeisti save, dvasiškai vystytis ir augti. „Aš atleidžiu sau ir keičiuosi – paleidžiu visą manyje glūdintį blogį, kuris paskatino mane daryti klaidas ir nuodėmes“. „Aš atleidžiu sau ir sustiprinu savo stipriąsias gerąsias savybes, kurios padės man ateityje išvengti klaidų…“
Žinoma, visada pasitaiko atvejų, kai žmogui labai sudėtinga sau atleisti. Tokiu atveju verta kreiptis į profesionalus. Be to, kartais nepakanka tiesmuškikai bandyti sau atleisti, žmogus pirmiausia privalo suvokti, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje.
Bet kokiu atveju sakoma, kad Dievas atleidžia žmogui bet kokią nuodėmę, jei tik tas yra pasiryžęs keistis. Žmogus tikrai turėtų perimti šį požiūrį…
Pagal psychology-faq.com
paruošė Audra Maksvytienė
Šaltinis http://sakubona.lt/Tobulejimui-340-Kaip_atleisti_SAU
