Kristalai harmonizuoja, ramina, energizuoja..

Kristalų terapijos ir Tibeto dubenų meditacijos užsiėmimas vyko 4 val. Jūtatė Gliaudelytė su meile, pagarba, švelnumu, kaip gyvą substanciją, pristatė akmenėlius, kurių visokių visokiausių buvo pridėta: didelių ir mažų, blizgančių ir matinių, margų ir vienspalvių… Gausybė, akys net nespėjo aprėpti viso šito turto. Jau vien žiūrėjimą į juos galima buvo prilyginti meditacijai. Lietėme, rinkomės tuos, kurie labiausiai patraukė tuo metu, čiupinėjome, glostėme ir šildėme… Jautėme beužsimezgantį ryšį. Kiekvienas akmuo veikia kitaip, o dar ir nuo žmogaus energijos tai priklauso. Reikia rinktis individualiai ir kaip su žmogumi – tik pabendravęs, gali suprasti ar kažkas užsimezgė ir ar verta eiti toliau. Žinoma, galima prisipratinti ir tą, kuris pradžioje veikia nepageidaujamai. Kaip ir visame kame – kantrybė, įsiklausymas į save, pajautimas padeda padaryti gerus sprendimus. 

Akmenys valo gyvenamąsias erdves, skleidžia energijas, kurios užkrauna žmogų, apsaugo nuo išorės veiksnių, padeda sukurti harmoniją su savimi ar kitais ir pan. 

Dėjomės ratus iš patinkančių akmenų, juose sėdėdami meditavome. Meditacija vyko ir gulint bei užsidėjus norimus akmenukus ant čakrų. Tai darėme skambant Tibetio dubenims. Pasak Jūratės – turime jausti poveikį. Tai, manau, labai priklauso ar tuo tiki, ar nusiteiki, kad čia tik žaidimas. Dažnai mes neįsiklausome į kūno siunčiamus signalus, į pasąmonės kuždesius, o norime tiesioginio, akivaizdaus poveikio. Čia labai subtilu ir neapčiuopiama. Visi, kas norėjo, pajautė ramybės, sustojusio laiko, buvimo čia ir dabar būseną. Gal kažkam to nereikėjo, nes jis tik pradeda pažinti ir atrasti ryšį su gamtos kūrinija, mokosi būti tyloje ir pradeda suvokti save ne tik kaip fiizinį kūną.

Daug gražios patirties, švelnumo, akmenėlių draugystės, spalvų, šviesų ir garsų, ramybės ir įsiklausymo pajautėme šaltą lapkričio vakarą. Tai tarsi įžanga į Adventinio laikotarpio pradžią, kuris verčia susimąstyti, dalintis gerumu ir meile. Ir daug, ir mažai. Bet tai nugulė į mūsų patirčių ,,stalčiukus”. Kiek gebėjome, tiek paėmėme. Įsileiskime tikėjimo džiaugsmą ir sustokime, nors kartais gyvenimas liepia bėgti!

Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotoja Ina Meidienė