Kokie cheminiai junginiai laikomi endokrininę sistemą ardančiomis medžiagomis?
Endokrininę sistemą ardančios medžiagos (EDC) siejamos su tokiais sveikatos sutrikimais kaip prastėjanti spermos kokybė, moterų nevaisingumas, diabetas, vėžinės ligos ir nutukimas. Organizmas jas atpažįsta kaip natūralius hormonus ir įtraukia į endokrininės sistemos veiklą. Tačiau šios medžiagos neatlieka tos pačios funkcijos ir taip pažeidžia visą sistemos veiklą – blokuojami hormonų receptoriai ir sutrikdomas dar negimusio vaisiaus fizinis vystymasis. Pastebėta, kad endokrininę sistemą ardančios medžiagos gali pakenkti ne tik vaisiui, bei ir mažiems vaikams, paaugliams.
Daugiau kaip 200 cheminių medžiagų, tarp jų bisfenolis A, parabenai, ftalatai, yra laikomos endokrininę sistemą ardančiomis. Jų naudojimas yra ribojamas tik iš dalies, todėl kasdienėje aplinkoje apstu gaminių, kurių sudėtyje jų yra. Šios medžiagos patenka į organizmą naudojant daiktus, kuriuose jų yra net nedideliais kiekiais, pavyzdžiui, plastikinius butelius ar kosmetiką. Dauguma jų yra linkusios kauptis organizme, todėl, mūsų (Baltijos aplinkos forumo – red. past.) manymu, šios medžiagos turi būti uždraustos visiškai.
Kokie moksliniai tyrimai pagrindžia susirūpinimą, kad mūsų naudojamuose produktuose yra per daug žalingų EDC?
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vien Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu yra dvigubai padaugėję ligų, kurias sąlygoja netinkamas endokrininės sistemos funkcionavimas. Kaip vienas iš žalingų veiksnių – plačiai naudojamos cheminės medžiagos, turinčios ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai.
Dažniausiai moksliniuose straipsniuose minimi šie susirgimai, siejami su endokrininę sistemą ardančiomis medžiagomis:
– Lytinės sistemos pažeidimas ir nevaisingumas, vyriškų lytinių organų pažeidimai. 1 iš 5 jaunų vyrų ES turi problemų dėl vaisingumo. (CHEM Trust report).
– Krūtų, prostatos, sėklidžių vėžys. 1 iš 10 moterų Europoje serga krūties vėžiu. Tai daug didesnis procentas nei prieš 20 metų. Teigiama, kad nebus įmanoma mažinti sergamumo, kol nepašalinsime endokrininę sistemą ardančių medžiagų iš savo aplinkos. (CHEM Trust and HEAL report).
– Vaikų elgesio sutikimai, tokie kaip hiperaktyvumas, autizmas.
– Nutukimas ir cukrinis diabetas.
Prastėjanti spermos kokybė ir dažnėjantys krūties vėžio atvejai mokslininkų glaudžiai siejami su pavojingų cheminių medžiagų poveikiu ankstyvoje vaisiaus vystymosi stadijoje. 2005 m. šimtai mokslininkų pasirašė Prahos deklaraciją, kurioje teigiama, kad nedelsiant turi būti imamasi priemonių apriboti endokrininę sistemą ardančių medžiagų naudojimą. 2009 m. mokslininkai susirūpinę endokrininę sistemą ardančių medžiagų poveikiu sveikatai ir aplinkai paskelbė viešą pareiškimą, kuriame teigė, kad „turimi įrodymai apie endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų poveikį vaisingumui ir reprodukcinei sistemai yra daugiau nei pakankami, o įrodymų apie neigiamą poveikį kitoms su endokrinine sistema susijusioms organizmo funkcijoms – insulino ir gliukozės homeostazei, skydliaukės veiklai, nutukimui ir medžiagų apykaitai – gauname kasdien vis rimtesnių“.
Tai tik keli pavyzdžiai. Apibendrinant dar reiktų pridėti ir tai, kad dažniausiai tokį neigiamą poveikį turinčių medžiagų vartojimas gaminių gamybai yra ribojamas, t. y. leidžiama naudoti tik labai mažą kiekį tokios medžiagos, kuri pati savaime negali turėti neigiamo poveikio. Tačiau daugelyje mokslinių publikacijų pastebima, kad neigiamas poveikis gali būti individualus, todėl sunkiai prognozuojamas (t. y. tas pats kiekis vienam žmogui gali būti nekenksmingas, kitam – sukelti alergiją, o trečiam – vėžį). Be to, retai susimąstoma, kad augant vartojimo poreikiams, bendras su įvairiais produktais į mūsų organizmą patenkantis pavojingų medžiagų kiekis vis didėja. Kita problema yra ta, kad bendro šių pavojingų medžiagų, kurios aptinkamos namų dulkėse ir daugelyje mus supančių daiktų, mišinio poveikio dėl medžiagų įvairovės net neįmanoma nuspėti – susidaro vadinamasis „kokteilio efektas“.
„Baltijos aplinkos forumas“ atliko tyrimą ir analizavo septynis dulkių mėginius iš namų ir darbo aplinkos. Ieškojote mėginiuose trijų plačiai paplitusių pavojingų cheminių medžiagų grupių. Kokius gavote rezultatus?
Baltijos aplinkos forumas kampanijos „Pagalvok, kai perki“ metu tyrė namų dulkes ir ieškojo jose pavojingų cheminių medžiagų, kurios kaip tik ir priskiriamos EDC – ftalatų (plastiką minkštinančios medžiagos), perfluorintųjų organinių junginių (neprisvylančias dangas formuojančios medžiagos) bei polibromintų difenileterių (degumą mažinančios medžiagos). Visuose dulkių mėginiuose buvo nustatyti didesni ar mažesni šios medžiagos kiekiai. Tai priklauso nuo namų aplinkoje esančių daiktų. Dalį dulkių taip pat atsinešame iš lauko.
Kruopščiausiai valomose ir neseniai išvalytose patalpose aptikta mažiau pavojingų cheminių medžiagų. Visuose mėginiuose aptikta ftalatų ir degumą mažinančių junginių.
Didžiausios nustatytos degumą mažinančių medžiagų koncentracijos. Viename mėginyje jos net 1000 kartų viršijo aptikimo ribą. Tai rodo, kad būtent toje gyvenamojoje aplinkoje yra gausu daiktų, kurių sudėtyje yra šių pavojingų cheminių medžiagų.
Iš dulkių šios medžiagos per kvėpavimo takus arba kartu su maistu patenka į mūsų organizmą. Pasaulio mokslininkai dar nėra nustatę nepavojingų ribinių koncentracijų (tokių, kurios dar nekelia pavojaus žmogaus sveikatai), todėl pasakyti, ar rastos koncentracijos kelia rimtą pavojų žmogaus sveikatai, šiuo metu neįmanoma. Svarbiausia – šios medžiagos į mūsų organizmą apskritai neturėtų pakliūti.
Kuriuose gaminiuose dažniausiai galima aptikti EDC?
Politikai neskuba teisiškai apriboti jų naudojimo pramonėje, todėl, norint išvengti endokrininę sistemą ardančių medžiagų, būtina atsakingai rinktis visus gaminius nuo statybinių medžiagų iki kosmetikos.
Kaip juos atpažinti gaminių etiketėse?
Reikia patikrinti, ar gaminių sudėtyje nėra šių cheminių junginių:
Bisfenolis A (BPA): Naudojamas plastiko gaminiuose – iki 2011 m. buvo naudojamas kūdikių buteliukų, čiulptukų, žaislų gamybai, dabar vis dar naudojamas maisto pakuočių gamyboje. Dėl antibakterinių savybių šia medžiaga dengiamas aliuminių konservų dėžučių vidus. Jo taip pat galima aptikti mikrobangų krosnelėms skirtuose induose, kompiuterių ir mobiliųjų telefonų detalėse, CD ir DVD laikmenose, kepimo popieriuje, iš perdirbto pluošto gaminamame tualetiniame popieriuje ir popieriniuose rankšluosčiuose, medicinos prietaisuose ir įrenginiuose, dantų kompozicinėse plombose, akinių lęšiuose, klijuose ir skiedikliuose.
Ftalatai (DEHP, BBP, DBP, DINP, DIDP, DIBP, DEP, DHP, DCHP, DNOP): Polivinilchlorido (PVC) gaminiuose, automobilių detalėse, statybinėse medžiagose, grindų laminate, balduose, laistymo žarnose ir baseinų vamzdžiuose, kosmetikoje (kvapiosios medžiagos, kvepalai, nagų lakas), batuose, lauko aprangoje ir vandeniui atspariuose rūbuose, medicininėje įrangoje ir priemonėse, spausdinimo rašale, klijuose, lakuose ir skiedikliuose, sporto inventoriuje, žaisluose, laiduose ir kabeliuose.
Nonilfenoliai (nonilfenolis, p-nonilfenolis, šakotos grandinės 4-nonilfenolis): Tekstilės gaminiuose ir rūbuose dažnai aptinkami šių medžiagų likučiai, susidarę per gamybos procesą. Jų taip pat randama maisto pakuotėse, žaisluose, grindų dangoje, dezinfektantuose, permatomose PVC plėvelėse, pesticiduose, sienų dažuose.
Oktilfenoliai (4-oktilfenoli, 4-tert-oktilfenolis): Laboratoriniuose prietaisuose ir induose, tekstilės gaminiuose, padangose, žemės ūkio produktuose, elektros izoliacinėse medžiagose, skiedikliuose, spausdinimo rašale, vandens pagrindo dažuose, tekstilei apdoroti skirtose medžiagose.
Parabenai (propilparabenas; butilparabenas): Asmens higienos prekėse, kosmetikoje, vaistiniuose preparatuose, maiste, tabako gaminiuose, batų priežiūros priemonėse.
Degumą mažinančios medžiagos (penta-, okta- ir deka polibrominti difenileteriai): Elektroninėse prekėse (uždrausta nuo 2009 m., tačiau vis dar aptinkama), plastikinėse televizorių dalyse, kilimuose, pagalvėse, dažuose, tapetuose, virtuviniuose prietaisuose, tekstilėje.
Plastike, kuris pažymėtas 3 (PVC) arba 7 (OTHER) aptinkama daugiausia priemaišų, tarp kurių būna ir bisfenolio A bei ftalatų. Labai svarbu atkreipti dėmesį į plastikinių maisto pakuočių ir indų žymėjimą, nes šių medžiagų patenka į maistą, o su maistu – į mūsų organizmą.
Šiuo metu peržiūrima ES strategija, reguliuojanti EDC. Kokie yra pagrindiniai „EDC free Europe“ iniciatyvinės grupės tikslai?
Šios iniciatyvinės grupės tikslai, kuriuos palaikome ir mes, Baltijos aplinkos forumas, – griežtinti EDC medžiagų teisinį reguliavimą ir mažinti šių medžiagų poveikį sveikatai. Pagrindiniai tikslai:
– Peržiūrėti teisės aktus, kuriais reglamentuojamas EDC medžiagų naudojimas, ir juos griežtinti.
– Eliminuoti EDC medžiagų naudojimą kasdieniuose gaminiuose, nes dažniausiai šios medžiagos neatlieka pagrindinės gaminio funkcijos, kaip pavyzdžiui, EDC medžiagų yra kvapuose, kurie naudojami kvėpinti skalbimo milteliams.
– Atkreipti Europos Komisijos dėmesį į mokslinius tyrimus, nagrinėjančius EDC medžiagų poveikį sveikatai ir aplinkai.
– Informuoti visuomenę apie EDC medžiagas gaminiuose ir skatinti rinktis gaminius be tokių medžiagų.
Kokius ribojimus siekiama įtraukti ir kodėl?
Siekiamybė – sudaryti ir sutarti dėl EDC medžiagų sąrašo. Šias medžiagas palaipsniui išimti iš apyvartos arba leisti naudoti tik išskirtiniais atvejais, kai atlieka pagrindinę funkciją gaminyje ir nauda viršija galimą žalą. Pavyzdžiui, šiuo metu ftalatų, kurie priskiriami prie EDC, naudojimas kraujo perpylimui skirtuose maišeliuose negali būti niekuo pakeičiamas, nes pakaitalai labai brangūs ir nepatvirtintas jų tinkamumas, todėl nors DEHP uždrausta naudoti kituose gaminiuose, kraujo perpylimo maišelių gamybai jį leidžiama naudoti.
Atsakant kodėl – todėl, kad neigiamas poveikis besivystančiam embrionui yra skaudžiausias, ir net labai maži kiekiai gali būti kenksmingi. Šios medžiagos perduodamos iš motinos organizmo vaisiui.
Kas labiausiai priešinasi, kad nebūtų griežtinami įstatymai?
Daugelis šių medžiagų leidžia atpiginti gaminius, suteikia patrauklių savybių, todėl gamintojai vengia atsisakyti jas naudoti. Pasaulyje bendro cheminių medžiagų gamybos ir naudojimo teisinio reguliavimo nėra. Nors kai kurios yra uždraustos Europos Sąjungoje, jos patenka į rinką dėl ribotos importuojamų gaminių kontrolės ir laboratorinės patikros.
Pradėjus gaminti sintetines medžiagas, niekas nepagalvojo, kad jos gali turėti ne tik teigiamų savybių, bet ir kauptis organizme, trikdyti jo funkcijas. Šiandien įtraukiant į rinką naują cheminę medžiagą, privalu įrodyti, kad nebus neigiamo poveikio aplinkai ir žmogaus sveikatai. O seniai naudojamas chemines medžiagas eliminuoti įmanoma tik įrodžius neigiamą poveikį… Tai užtrunka žymiai ilgiau, o įrodyti sudėtingiau. Pavyzdžiui, vėžys, nevaisingumas – labai kompleksiški sveikatos sutrikimai. Neįmanoma pasakyti, kad tokiomis ligomis žmogus susirgo, nes naudojo kosmetiką su parabenais. Žinoma, taip pat veikia ir didžiųjų verslo banginių nenoras skirti dėmesio aplinkosaugai.
Kada Europos Komisija priims sprendimą?
Sudėtinga nusakyti terminą, buvo planuojama, kad iki 2020 m. bus nustatyti bendri kriterijai, leisiantys inventorizuoti visas EDC medžiagas ir sudaryti jų pašalinimo iš apyvartos planą, tačiau iki šiol tie kriterijai dar yra nesutarti, ir jų derinimas stringa tiek dėl skirtingų mokslininkų nuomonių, tiek dėl to, kad mano minėtas neigiamas poveikis sveikatai yra susijęs tikrai ne vien su šiomis medžiagomis, tačiau ir su genetika, žmogaus įpročiais, darbo aplinka ir kt. veiksniais.
Sprendimui priimti įtakos turi ir visuomenės dėmesys šiai temai, todėl „EDC free Europe“ iniciatyvinė grupė kviečia visus suinteresuotus piliečius pasirašyti peticiją „Uždrauskime naudoti EDC medžiagas plataus vartojimo gaminiuose“.
Parengė Monika Midverytė OFS