Žolininkystė paprastai suprantama kaip gydymas tradicinės medicinos arba liaudies medicinos metodais, kurie pagrįsti augalų ir jų ekstraktų vartojimu. Kartais ji dar vadinama botanine medicina, medicinine botanika, žolelių medicina, herbologija. Šiais laikais žolininkai Europoje greičiau yra žmonės, ruošiantys augalus ir jų preparatus vartojimui, užsiimantys vaistinių augalų rinkimu ir auginimu, nes ligas nustato ir gydymą skiria gydytojas. Žolininkystė yra svarbus visų tradicinių medicinos sistemų komponentas. Pvz., ji užima svarbią vietą Ajurvedoje („žiniose apie gyvenimą“) – tradicinėje Indijos medicinos srityje, kuri nagrinėja sveikatos palaikymą bei ligų gydymą; o taip pat žolininkystė naudojama daugybėje kitų kraštų ne taip plačiai žinomų gydymo sistemų.
Žolelių naudojimas liaudies medicinoje retkarčiais būna mažai susijęs su savybėmis, kurios domintų vaistų mokslus ir pramonę. Įvairiose senose, mažai mokslui pažįstamose kultūrose augalai ir gamta visų pirma yra ne eksploatavimo objektas, o šventas dalykas; tokia žmonių pasaulėžiūra, etika labai skiriasi nuo vakarietiškos, kurios moralė grindžiama Senuoju ir Naujuoju Testamentu ir kuri žmogaus išgyvenimą, poreikius iškelia aukščiau gamtos apsaugos. Įvairių aborigeninių kultūrų esminis komponentas yra dėkingumas gamtai. Lietuviai, kaip paskutinieji Europos pagoniai, taip pat labai gerbė gamtą, laikė šventąsias ąžuolų giraites. Dalies šventųjų augalų naudojimas mažosiose kultūrose turėjo ar turi kitas šaknis nei farmakologinis gydomasis poveikis, nes jie renkami įvairiems ritualams, magijos, šamanizmo apeigoms (šios, beje, taip pat gali būti atliekamos gydymo tikslu). Todėl toli gražu ne visi augalai iš liaudies medicinos gali būti mechaniškai perkelti į mokslu grindžiamą vaistingų žaliavų sąrašą.
Visgi tradicinė medicina išlieka svarbiu žinių šaltiniu. Pvz., tiriant 122-ų plačiai pasaulyje naudojamų junginių, gautų iš augalų, vartojimą, nustatyta, kad 80% jų analogiškais tikslais naudojami liaudies medicinoje. Todėl nenuostabu, kad specialistams skirtose knygose šalia vaistinio augalo veikimo, pagrįsto cheminiais, klinikiniais ir kitais tyrimais, paminimas ir mokslo netirtas, kitoks, tradicinis augalo vartojimas (pvz., trijų tomų vadove: Paris R.R., Moyse H. Précis de matière médicale; I tomas 1965, 363 p.; II tomas 1967, 491; III tomas 1971, 509 psl.)
Vaistinės žolelės – tai įvairios augalų dalys (lapai, žiedynai, šaknys, žievė, pumpurai, kt.), vertinamos dėl savo gydomojo poveikio, kvapo, skonio ir panašių savybių. Kulinarinės kvapniosios žolelės paprastai reiškia augalų lapuotąją dalį, o kitos maistui pagardinti naudojamos augalų dalys – šaknys, uogos, žievė ir pan. – vadinamos prieskoniais ir pagardais.
Iš tiesų augalų skirstymas į vaistinius, maistinius, prieskoninius yra gana sąlyginis, nes daug augalų priklauso dviem ar visom trim šių kategorijų. Vaistinėmis savybėmis pasižymi daugelis mums įprastų žolelių. Maistinių–vaistinių augalų vartojimas priklauso ne tik nuo jų pačių savybių, jų geografinio paplitimo arealo, bet ir regioninių tradicijų, kt. Pastebėta, kad šalyse su panašiais augalų ištekliais šie naudojami skirtinga apimtimi ir skirtingais būdais. Pvz., gysločių lapai Graikijoje maistui troškinami, o Ispanijoje vartojami žali. Rusijos šalto klimato sąlygomis žmonėms buvo aktualu žiemai pasiruošti raugintų garšvų, balandų, gysločių, dilgėlių, rasakilų. Japonijoje populiarūs patiekalai su „gobo“ – didžiosios varnalėšos šaknimi. Netgi šalyse, kurios turi gilias gastronomijos tradicijas, mokslininkai išaiškina nežinomą vietinių augalų vartojimą, pvz., tų augalų vartojimą maistui, kurie formaliai nelaikomi maistiniais.
Kai kurie maistiniai augalai yra prastai aprašyti, ypač augalai, kurių žiedai ir šaknys vartojami kaip saldumynai ar žiedpumpuriai, neprinokę vaisiai kramsnojami ne valgymo metu. Dažnai mokslininkai „pražiūri“ valgomus žiedus, nes juos palaiko tiesiog vaikų maistu. Kita vertus kramsnojimo poreikis šiuolaikiniame pasaulyje tenkinamas daugybe dirbtinių produktų. Išsamaus maistinių ir vaistinių augalų sąrašo sudarymas Europoje reikalauja įvairių mokslo sričių indėlio. Jei kontroliuojant vaistus ir maisto saugą naudojami supaprastinti, neišsamūs sąrašai, jie gali sukelti biurokratines kliūtis tradiciniam augalų vartojimui, užkirsti kelią pažangių sveikatinimo būdų diegimui ar net sutrikdyti nusistovėjusį žmogaus, mažų bendruomenių santykį su gamta.
Pasaulis margas ir vaistingų žolelių skyrimo būdais. Vienur žolelės ligoniui dedamos išimtinai į patiekalus kaip prieskoniai; kitur dominuoja arbatų ar preparatų skyrimas susirgus. Dar kitur svarbiausia sritimi laikomas arbatų, šviežių žolelių ir maisto parinkimui, siekiant išsaugoti gerą sveikatą. Šiais laikais dėl žmonių migracijos toje pačioje šalyje ar mieste šalia pastebimos visiškai skirtingos žolelių vartojimo kultūros. Beje, net žmogus, kuris specialiai nevartoja augalinių vaistų ar profilaktinių priemonių, įvairų sveikatinantį augalų poveikį. Pvz., 1 ha spygliuočių miško kasdien į atmosferą išskiria 5 (iki 30) kg lakiųjų fitoncidų, o lapuočių miškas apie 2-3 kg. Fitoncidai slopina oro mikroflorą, turi įtakos oro jonizacijai. Augalai žmogui svarbūs ir dėl estetinio, emocinio, psichosocialinio poveikio.
Kartais pamirštamos žolelių vartojimo tradicijos, nepagalvojama, kad požiūris į jas susijęs ne tik su rūpinimusi žmonių sveikata. Šiuolaikiniame pasaulyje daug ką lemia stambios tarptautinės korporacijos, plečiančios monokultūras ir supaprastintas verslo schemas. Pvz., ne visuomet arbatos mėgėjai anglai gėrė arbatžolių arbatą. Apie kinų arbatžoles europiečiai sužinojo praėjus maždaug dviems šimtams metų po pažinties su „rusiška“ arbata (kitaip vadinama „koporskij čiai“, „kaporka“), kuri gaminta Koporje kaime fermentuojant siauralapį gaurometį (lot. Epilobium angustifolium, rus.: кипрей узколистный, иван-чай, капорский чай). Ši arbata kronikose minima nuo 12 a. ir savo laiku Rusijos eksporte ją lenkė tik rabarbaras, o lino, kailių eksportas buvo mažesnis. Didžiosios Britanijos karaliui Karoliui II vedus portugalę Kateriną iš Braganzos, aukštuomenėje atsirado arbatžolių arbatos gėrimo mada, išaugo pastarosios paklausa. Todėl britų Rytų Indijos kompanija pirko arbatžoles iš kinų už britų Indijoje gaminamą opiumą. Bet Kinijos valdžia ilgainiui ėmėsi griežtų priemonių prieš kvaišalo importą („opiumo karai“) ir britų Rytų Indijos kompanija 19 a. pirmojoje pusėje įkūrė arbatžolių plantacijas Indijoje. Arbatos bendrovės įveikė arbatžolių deficitą ir aktyviai plėtė rinkas. Visgi rusiškos gauromečio arbatos eksportas į Angliją nutrūko tik 1917 m.
Šiuolaikiniai natūropatijos ir pan. šalininkai dažnai nurodo didelį farmacijos pramonės suinteresuotumą monopolizuoti prekybą žolelėmis. Įvairiose pasaulio šalyse žolelių komponentų teisinis statusas skirtingas: yra šalių, kur jos laikomos maistu ar maisto papildais ir jų saugos nereikia įrodinėti; kitur žolelės kontroliuojamos tiek pat griežtai, kaip medikamentai; dar kitose šalyse sudaromi keli žolelių sąrašai ir vienų prekyba įvairiu laipsniu liberalizuota, o kitomis galima prekiauti tik vaistinėse. Taip pat skiriasi ir vartotojų preferencijos, renkantis augalinius ar sintetinius vaistus, jos susiję su žaliuoju švietimu, tradicijomis, farmacijos įmonių rinkodara, kt.
Tradicinių žolinių medicinos produktų registracija ES kiek palengvinta (Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/24/EB), bet ji užkerta kelią mokslu pagrįstoms inovacijoms, nes tokiu atveju vaistui iš karto taikomi tie patys testavimo reikalavimai, kaip naujai sukurtoms, gamtai svetimoms medžiagoms (ksenobiotikams) ar dirbtinai koncentruotoms natūralioms medžiagoms. Tokiu būdu netgi kai kurie maistiniai augalai gali būti apriboti kaip vaistai.
Tuo tarpu žolinių vaistų veiksmingumo tyrimas yra kur kas sudėtingesnis nei vieno sintetinio junginio, nes jų poveikis dažnai priklauso ne nuo vienos veikliosios medžiagos, o jų derinio. Kartais visiškai neįmanoma atlikti klinikinio žolinio vaisto bandymo. Pvz., neįmanoma paruošti placebo (neveiklaus pakaitalo kontrolinei tiriamųjų grupei), kai tiriami aromatingieji augalai. Taip pat manoma, kad vartojant žolelių arbatas prie gydymo gali prisidėti ir psichologinis komponentas, kadangi ligonis turi rūpintis savo sveikata, pvz., rūpestingai ruošti arbatą ar vartoti per dieną mažom porcijom. Ir tai nėra koks nepageidautinas dalykas. Dauguma žolinių vaistų veikia švelniai ir jų arbatomis sunku apsinuodyti (didelis terapinis indeksas), be to yra nemažai būklių, kai didelio aktyvumo medikamentų vartojimas nėra pageidautinas.
Kai kur pasaulyje pastebimas vaistininkų kompetencijos trūkumas informuojant vartotoją apie žolelių poveikį ir visiškas žolelių rinkos atidavimas vaistininkams ne visada pasiteisina: vartotojas gali negauti informacijos apie natūralius alternatyvius (ir pigesnius) vaistus. Be to žinomi faktai, kai farmacijos pramonei monopolizavus kokio nors augalinio preparato gamybą nepaprastai išauga kaina, pvz., ežiuolės tinktūros, ginkmedžio preparatų.
Galbūt turėtų prasmės smulkiems gamintojams leisti vartotojus informuoti netgi apie maistinių žolelių arbatų poveikį, nes žolelės nėra tiek plačiai žinomi produktai, jie įvairūs, gali būti pagaminti ne iš vienos rūšies augalo; netgi tų pačių augalų derinys skirtingomis proporcijomis skirtingai veikia dvasinę ir fizinę savijautą. Paradoksalu, kad šiuo metu valstybinės vartotojų gynimo struktūros, kurių veikla derinama su tarptautiniais dokumentais (ir diegiamomis tarptautinėmis normomis, pvz. Codex Alimentarius), greičiau linkę taikyti sankcijas gamintojui, jei jis informuoja apie gydomąsias ar profilaktines maisto savybes, įskaitant žolelių arbatas, nes tai draudžiama. Iš tiesų, atrodo juokinga, bet būtų legalu nubausti bet kokį asmenį, net gydytoją, kuris sugalvotų turguje palikti užrašą, kad kopūstai turi daug vitamino C ir todėl apsaugo nuo skorbuto. Tuo tarpu ne paslaptis, kad visiškai įprasta per televiziją matyti labai specifinių receptinių vaistų pristatymą sveikatos laidose ir Lietuva garsėja ES dideliu vaistų suvartojimu, bet ne pačia geriausia gyventojų sveikata. Žinoma, pavojinga kalbėti apie medicininį ar profilaktinį poveikį, kai žmogus gali išbalansuoti savo mitybą ir nuo produkto nutukti, sunegaluoti dėl maisto medžiagų pertekliaus ar trūkumo. Tačiau žolelių kaloringumas yra labai menkas, o veikliųjų medžiagų aktyvumas ir jų puokštė nepaprastai plati, skiriasi jų koncentracija įvairiuose mišiniuose.
Žolelių vartojimo apribojimai prisideda prie riboto skaičiaus prieskonių ir karštųjų gėrimų vartojimo (kavos, juodosios ir žaliosios arbatžolių arbatos ir kakavos), o neįvairių produktų vartojimas, rinkodara, kaip taisyklė, dažnai skatina monokultūras žemės ūkyje, prisideda prie laukinių ir kultūrinių augalų bioįvairovės ir su ja susijusios kompleksinės vartojimo kultūros naikinimo šalyse augintojose. Pvz., Kolonijiniu laikotarpiu buvo sunaikinta kai kurių vietovių bioįvairovė paverčiant jas pasaulio juodųjų pipirų plantacija. Kita vertus, keli plačiai paplitę gėrimai turi ne mažiau svarbių kontraindikacijų nei daugelis žolelių ir patartinos toli gražu ne kiekvieno amžiaus ir sveikatos žmonėms; svarbus saikingumas, kaip ir kiekvieno maisto produkto vartojime. Populiarių gėrimų vartojimas ir statusas rinkoje taip pat ne visada buvo toks, kaip dabar. Pvz., tokie gėrimai, kaip kinų arbatžolių arbata ar amerikiečių kokakola, pradžioje vartoti tik kaip vaistai.
Šiuolaikiniame pasaulyje atsiranda vis daugiau naujai į įprastus dalykus žvelgiančių sričių. Pvz., populiarėja rūpinimasis sveikata pasirenkant maistą (pvz., Jean Valnet knyga „Se soigner par les légumes, les fruits et les céréales“ (pranc. „Gydymasis daržovėmis, vaisiais ir grūdinėmis kultūromis“), kurios 9-asis leidimas pasirodė 1985 m.; lietuviškai 2007 m. išleista Irene Dalichow knyga „Prieskonių vaistinė“, kt.). Pastebimas laukinių augalų vartojimo renesansas, jie vertinami aukštos klasės virtuvėse. Juk augalai savitai kaupia makroelementus ir mikroelementus iš dirvos ir sintezuoja įvairias organines medžiagas, pasižyminčias įvairiomis skoninėmis, aromatinėmis ir vaistinėmis savybėmis. Laukiniai augalai turtingi vertingų medžiagų, nes jie auga atšiauresnėmis sąlygomis lėtai, neišeikvotuose dirvožemiuose. Kartu populiarėja turizmo projektai, paremti supažindinimu su laukiniais augalais. Per pastaruosius tris dešimtmečius labai išaugo mokslinių tyrimų skaičius apie nekultivuojamus maistinius augalus, tyrinėjama laukinių augalų svarba ne tik gydymui, bet ir sveikatos palaikymui. Įvairiose šalyse pastebimi pažangūs, maži ekologiški projektai, kurie pristato pasauliui naudingus augalus; išsivystę šalys diegia savo kontrolės sistemas ekonomiškai neišsivysčiusių šalių teritorijose, kurios tiekia produktus jų rinkai. Dalis anksčiau žinomų tik vietiniams žmonėms ir mokslininkams augalų pradedami auginti plačiai, nes išauga jų aktualumas. Pvz., stevija (Stevia rebaudiana Bertoni) ir iš jos gaunamas steviozidas kaip alternatyvūs saldikliai plačiai vartojami Japonijoje, o taip pat įsitvirtino Kinijos, Korėjos, Izraelio, Vokietijos, Pietų Amerikos šalių rinkose.
Farmacijoje ypač atsigręžta į gamtinius išteklius po sintetinio vaisto talidomido sukeltos tragedijos. Juo prekiauta 1957 – 1961 m. beveik 50-yje šalių. Išrašytas nėščiosioms slopinti pykinimą, talidomidas sukėlė tūkstančius vaikų apsigimimų. Nors pripažįstama, kad gamtiniai vaistai taip pat gali būti nuodingi ir pakenkti, žmonijos „eksperimentavimo“ su jais trukmė siekia tūkstantmečius ir poveikis gerai žinomas, net jei nėra iki galo ištirta cheminė sudėtis. Genetinis augalų modifikavimas gali pakeisti įprastines veikliųjų medžiagų koncentracijas augaluose, todėl ekologiškų žolelių (t.y. ir genetiškai nemodifikuotų) auginimas ir rinkimas vargu ar praras savo svarbą. Žolininkystėje augalas labiau vertinamas kaip sudėtinga sistema, pasižyminti įvairiapusiu poveikiu kūnui ir dvasiai, o ne kurio nors vieno junginio šaltinis.
Natūralių produktų paklausa pasaulyje auga. Jei 20 a. 8 – 9-ajame dešimtmetyje farmacijos bendrovės didžiausią dėmesį skyrė vaistų sintezei, dabar vis dažniau ieškoma natūralių vaistų ligoms gydyti, pasitelkiant pažangias technologijas. Šios paieškos būtų daug brangesnės, jei augalai laboratorijose būtų tiriami atsitiktine tvarka, o ne pasirenkami pagal etnobotaninių studijų duomenis, surinktus įvairiose gentyse, bendruomenėse ir tautelėse. Šie tyrimai aktualūs ir todėl, kad naudingos žinios nyksta naikinant miškus ir retus jų augalus, su kuriais susiję žmonių bendruomenių gyvenimas.
Kai kurie tyrimai rodo, kad geriau vietinius augalus išmanantys žmonės rečiau serga, nes sugeba geriau naudotis gamtos ištekliais ir saugoti savo šeimos narių sveikatą. Šiais laikais taip pat reiktų atminti, kad susirgus nedera piktnaudžiauti savarankišku gydymu; reikia kreiptis į gydytoją, kad neužleisti pavojingos ligos. Gydytojai gali patarti ir dėl žolinių arbatų ir augalinių preparatų vartojimo, jų derinimo su vaistais.
Šiuo metu norintys susipažinti su vaistiniais, maistiniais ir prieskoniniais augalais gali rasti daug įvairios populiarios ir mokslinės literatūros. Galima pasirinkti knygą pagal savo išsilavinimą, poreikius, patogesnį informacijos išdėstymą. Vienose knygose straipsniai apie augalus išrikiuoti pagal lietuvišką ar lotynišką pavadinimą,. Kitose augalai sugrupuoti pagal botaninę klasifikaciją (šeimas), veikliąsias medžiagas, kitas savybes ir panaudojimą (pvz., medingieji augalai bitininkystėje, pašariniai augalai), ligas ir negalavimus, poveikį dvasinei būklei, vartojimo būdus, augalinės žaliavos rinkimo sezoną, augimvietes ir t.t. Sergantiems žmonėms, nėščioms ir kūdikius maitinančioms moterims vertėtų atkreipti didesnį dėmesį į kontraindikacijas. Gerai, kai knygose ypač detaliai aprašomi augalai, kuriuos augalų rinkėjas gali sumaišyti su nuodingaisiais, nurodomas arbatų, nuovirų ir pan. paruošimo būdas, dozavimas, augalo nuodingumas, pabrėžiama, kuriuos augalus turėtų skirti tik gydytojas. Liaudies medicinos žinių turintiems žmonėms malonu matyti knygas, kur šalia mokslinių pavadinimų, pateikiami tarminiai ir regioniniai žolelių pavadinimų sinonimai ir jie gali susipažinti su mokslininkų požiūriu į augalą, apie kurį sužinojo iš savo tėvų ir senelių.
Vaikams gali būti įdomesnės laisva forma parašytos knygelės su įdomiais istoriniais faktais apie augalus ir specialios gausiai iliustruotos enciklopedijos. Iliustruoti žinynai padeda išmokti atskirti vaistinguosius augalus nuo kitų augalų, įskaitant nuodinguosius.
Naudojantis kitų šalių autorių knygomis reiktų atminti, kad Lietuvoje gali būti kitoks augalų vegetacijos laikas dėl skirtingo klimato, o taip pat gali skirtis augalų paplitimas ir jų apsaugos reikalavimai – tas pats augalas gali būti retas vienoje šalyje ar regione, tačiau dažnai aptinkamas ir leidžiamas rinkti kitoje šalyje ar vietovėje.
Jadvyga Balvočiūtė
Šaltinis – http://www.jadvyga.lt/apie-6/augalai-ir-sveikata/zolininkyste