Laikas iki Joninių – pats tinkamiausias rinkti vaistažoles. Tačiau šiais metais gamta pakeitė savo grafiką ir tie augalai, kurie įprastai žydi ir vegetuoja birželio mėnesį, pavėlino šiuos procesus beveik mėnesiu. Taigi – dabar pats laikas prisirinkti čiobrelių, jonažolių, rozmarinų, raudonųjų dobilų ir kt. Žemuogės renkamos su visa antžemine dalimi. Galima rinkti per visą vasarą. Lapuose yra eterinio aliejaus, raugų, flavonoidų, vitaminų C, B1, B6, folio rūgšties, karotinoidų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies, vario, cinko, seleno ir kt.). Uogose yra vitaminų C, B grupės, E, PP, folio rūgšties, karotinoidų, sacharidų, organinių rūgščių, raugų, pektinų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, natrio, geležies ir kt.). Uogos žadina apetitą, reguliuoja virškinimą, slopina uždegimus, naikina bakterijas, skatina prakaitavimą varo šlapimą, palengvina tuštinimąsi. Uogos tirpdo ir varo akmenis iš inkstų ir tulžies latakų, neleidžia jiems susidaryti. Tos pačios savybės tinka ir lapams, tačiau jie dar pasižymi antiseptiniu, skausmą malšinančiu, žaizdas gydančiu ir prakaitavimą mažinančiu poveikiu. Žemuogių preparatais gydoma skrandžio ir žarnyno uždegimai, kepenų ligos, skorbutas, neurozė, viršutinių kvėpavimo takų peršalimas, inkstų, šlapimo pūslės, tulžies ligos, reumatas, podagra, mažakraujystė, avitaminozė. Valo kraują ir stabdo kraujavimą, skiriama laikantis dietų, siekiant mažinti antsvorį. Lapų užpilas lėtina širdies ritmą. Lapų ir uogų užpilas tinka: sergant ateroskleroze, hipertonija, bronchų astma, cukriniu diabetu, gerina medžiagų apykaitą, sergant podagra, gydo hemorojų, dizenteriją, vidurių užkietėjimą, stiprina nusilpusį organizmą. Lapų arbata geriama kaip vitaminų šaltinis. Uogos valgomos sergant pneumonija, skaudant galvą, kankinant nemigai, apetitui, virškinimui gerinti, dantų akmenims tirpdyti, sergant anemija, kraujagyslių skleroze ir kt. Tačiau reikia prisiminti, kad žemuogės gali sukelti alergiją. Maloniu kvapu pasižymi paprastasis raudonėlis. Jis dažnas svečias mūsų gėlių darželiuose, tačiau jo galima rasti didelėse pievose, laukymėse. Vartojama visa antžeminė dalis. Raudonėliuose yra flavonolių, raugų, eterinio aliejaus, vitamino C. Preparatai pasižymi antimikrobiniu, priešuždegiminiu, raminamuoju, skausmą mažinančiu poveikiais. Skatina virškinimo ir bronchų liaukų sekreciją, didina žarnyno peristaltiką, pakelia tonusą, tinka esant nemigai, žadina apetitą. Išoriškai tinka sausiems ir drėgniems kompresams nuo sąnarių ligų. Gydo pūlingas žaizdas, sužeidimus. Šiltu užpilu skalaujama burnos ertmė sergant parodontoze, stomatitu. Nėščiosioms vartoti nepatariama. Rudonėlį naudoja kaip prieskoninį augalą: sriuboms, dešroms, pomidorų, pupelių, mėsos, žuvies ir kiaušinių patiekalams paskaninti. Paprastasis čiobrelis – naudojama antžeminė dalis. Veikliosios medžiagos: eterinis aliejus, raugai, flavonoliai, organinės rūgštys, mineralinės medžiagos (kalis, kalcis, geležis, molibdenas, selenas, boras ir kt.), vitaminas C, karčiosios medžiagos. Minėtos medžiagos pasižymi dezinfekuojančiomis, raminamosiomis savybėmis. Jų preparatai tinka sergant bronchitu, peršalimo ligomis, skatina atsikosėjimą, gerina virškinimą, šalina skrandžio spazmus, mažina vidurių pūtimą, normalizuoja žarnyno mikroflorą, mažina pilvo ir galvos skausmus. Pagrindinė veiklioji medžiaga – eterinis aliejus yra natūralus antibiotikas. Čiobreliai naudojami kaip sudėtinė prieskonių dalis: mėsos, žuvies ankštinių daržovių patiekalams paskaninti. Ypač ryškus ir pritraukiantis bites – raudonasis dobilas. Vartojama žiedynai ir žolė. Renkama augalui žydint. Žieduose yra glikozidų, eterinio aliejaus, alkaloidų, izoflavonoidų, flavonoido trifolizino, dervų, kumarinų, pigmentų, fitoestrogenų kumestranų, taninų, organinių rūgščių, vitaminų C, E, K, B grupės, karotino, mineralinių medžiagų. Žolė sukaupia kumaro ir salicilio rūgšties, fitosterinų, riebalų rūgščių, vitaminų C, E, karotino, mineralinių medžiagų. Augalas pasižymi uždegimą slopinančiu, diuretiniu, estrogeniniu, šlapimo skyrimąsi skatinančiu, šalina iš organizmo toksinus, stiprina imunitetą. Žiedynais ir žole liaudies medicinoje gydo kvėpavimo takų ligas, karščiavimą, inkstų ligas. Žiedų užpilas geriamas kraujuojant gimdymo metu, sergant baltosiomis, nusilpus, juo stabdomas gausus kraujavimas menstruacijų metu, esant skausmingoms mėnesinėms, sergant anemija, gelta, galvos ir sąnarių skausmui malšinti, raižant vidurius. Žiedynų tepalas vartojamas išoriškai sergant krūties, odos vėžiu. Dobilų preparatais gydomos alerginės ir infekcinės odos ligos, furunkuliozė, žvynelinė, kraujagyslių uždegimas, ankstyvas plaukų plikimas ar žilimas. Išoriškai užpilo kompresais gydomas nudegimas, pūliniai, reumatiniai sąnarių skausmai, seborėjinis dermatitas, vaikams – rachitas. Šviežiomis sultimis, užpilu ir nuoviru įtrinamos plaukų šaknys anksti plinkant, skalaujama burnos ertmė ir gerklė sergant angina, gleivinės uždegimu. Liaudies medicinoje dobilų preparatai saugo nuo cholesterolio, vartojami aterosklerozės profilaktikai, gydo bronchų astmą ir dusulį. Miškinė mėta. Naudojami lapai, kuriuose gausu eterinio aliejaus (sudėtyje yra apie 70 komponentų), ursolio rūgšties, mineralinių medžiagų. Tinka virškinimui pagerinti, skatina tulžies išsiskyrimą, antispazminė, silpnai raminanti priemonė. Mėtos naudojamos kaip prieskonis, gaminant giras, mėsos patiekalus, sūrius. Paprastosios trūkažolės naudojama žiedai ir šaknys. Dabar yra tinkamas laikas rinkti žiedus, kuriuose yra sacharidų, flavonoidų, cikorino, eterinio aliejaus. Preparatai žadina apetitą, ramina, gerina virškinimą, širdies veiklą, lėtina širdies susitraukimų ritmą, varo tulžį ir šlapimą, minkština vidurius, malšina uždegimą, vartojami esant skrandžio, plonųjų ir storųjų žarnų gleivinės uždegimui, reguliuojama medžiagų apykaita, sergant odos ligomis, cukriniu diabetu, kepenų ligomis, inkstų ir tulžies pūslės akmenlige, stiprina organizmą, mažina patinimus, sukeltus širdies ligų. Trūkažolės šaknyse gausu inulino. Iš jų gaminamas gėrimas, kuriame nėra kofeino. Trūkažolės preparatai nevartojami sergant lėtinėmis kepenų ligomis, skrandžio opa, sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui. Didžioji dilgėlė – naudojama žolė, sėklos ir šaknys. Lapuose randama sterolių, alkaloidų, vitaminų B1, B2, C, E, K, PP, karotino, pantoteno rūgšties, flavonoidų, chlorofilo, organinių rūgščių, raugų, kumarinų, angliavandenių, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų, (kalio, kalcio, magnio, geležies, vario, stroncio, molibdeno, seleno, bario ir kt.). Sėklose – vitamino C, riebalinio aliejaus. Dilgėlėse vitamino C yra 2,5-3 kartus daugiau negu citrinose. Čia tik maža dalis, kuria reikėtų pasirūpinti, kai oras tam palankus: augalai nėra aplyti, nukritusi rasa, toli nuo kelių ar kitų taršos šaltinių. Vartokite kvapnias arbatas, kad nesirgtute, kad nuotaika butų pakili, kad sušildytų, bendraujant su artimais žmonėmis ar aptariant darbinius klausimus. Dauguma vaistažolių tinka ir gaminant maistą. Eksperimentuokite ir jūsų namai kvepės čiobreliais, mėta ar raudonėliais. Pats laikas išeiti į gamtą ir prisirinkti jos dovanojamų gėrybių. Ina Meidienė Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras Šaltiniai: S.M. Kalasauskienė, Vaistiniai augalai gydymui, kosmetikai, kulinarijai. Vilnius, 2009. Ona Ragažinskienė, Silvija Rimkienė, Valdas Sasnauskas, Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas, 2005. |