Žygio metu atradome dvasinius mokytojus

Išpopuliarėjo žygiai, kurių metu pasiūlome ne tik ėjimą, bet ir edukaciją, susipažįstant su to krašto gamtiniu bei istoriniu paveldu, įdomiais žmonėmis. Rugsėjo 14 d. žygis Kamastos žiedu Molėtų rajone, pritraukė gausų būrį dalyvių. Neišgąsdino pranašaujamas permainingas  oras. Jau pirmas susitikimas su žygio gidėmis Agne ir Egle, buvo paprastas, jautėsi pasitikėjimas savo jėgomis  ir harmonija su aplinka. Tai leido atsipalaiduoti ir atiduoti save šioms nuostabioms moterims.

Virš penkiasdešimt žygeivių, išklausę instruktažą, lengvai apšildę savo kūnus mankštinantis, pajudėjo iš Obuolių salos. Kiekvieno sustojimo metu Agnė pasakojo apie žymias vietas, nutikimus, legendas ar tikras istorijas, žaidybiniu būdu tikrino mūsų budrumą ir aktyviai išjudino žygeivių bendravimo ypatumus. Paprastai, įdomiai energingai, su savitu žavesiu ir paliečiant paprastų žmonių istorijas, vyko pažintis su Molėtų rajono apylinkėmis. O pamatėme daug: garsius riedulius, senąsias Kuvenių kaimo kapinaites, Ambraziškių gyvenvietę, kažkada veikusias ir gausiai vaikų lankomas mokyklas, senų liepų parką, pelkę Tolutę. Priėjus kanapių laukus, apgaubė salsvas, gilus, ypatingas  kvapas. Už jų – sodyba Duonos kelias.  Apie tai ir norėtųsi papasakoti. Šironija, tai didelė, kelių kartų šeima (Agnė ir Eglė irgi Šironaitės), gausi mažų ir didelių šios šeimos gyventojų. Kiekvienas ypatingas, savitas, unikalus. Basi, murzini, be jokios baimės pargriūti ar užsigauti, lakstantys vaikai; tėvai – viena akimi stebintys savo atžalas, tačiau neribojantys jų laisvės; seneliai – iš kurių sklinda ramybė, šilumas, dvasinė gelmė, į kurią norisi pasinerti ir mokytis. Žodžiais nenusakomi jausmai apima, stebint žmones, gyvenančius šalia mūsų, tačiau visai kitoje plotmėje: santarvėje su gamta, aplinka, meilėje ir begaliniu noru dalintis. O dalinosi jie viskuo: duona, kanapių aliejumi su kanapių pagardais, arbata. Tokio skanumo ir malonumo ragauti greičiausiai nepakartosime dar ilgai. O aliejus buvo išspaustas mūsų akivaizdoje: šviežias, kvepiantis, skaidrus ir tyras. Pasirodo, tie traškučiai, kurie lieka išspaudus aliejų, turtingi baltymais ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Ragavome, su nuostaba dėjome į burnas dar šiltus antrinius produktus. O jau gamtoje taip viskas skanu…

Pažintis su sodybos šeimininkais šokiravo savo dvasinėmis patirtimis: patys užauginę septynis biologinius vaikus, dar virš dešimties priimtų laikinai globai žmogučių, kurių dalis jau yra užaugusi ir palikusi juos priglaudusios šeimos namus. Šiuo metu čia gyvena keletas biologinių tėvų namus praradusių vaikų. Visi atrodo laimingi, pasitikintys savimi, laisvi ir labai mandagūs, smalsūs ir žingeidūs.

Kiek šiuo metu šiuose namuose glaudžiasi ir dalinasi duona gyventojų, sunku ir suskaičiuoti, nes šalia gyvena trys jau užaugusių Šironų vaikų šeimos, su gausiu būriu vaikučių. Jie nuolat susitinka, dirba bendrus ūkio ir namų darbus, valgo, priima į edukacijas atvykstančias grupes. Čia galima susipažinti su kanapių aliejaus keliu, duonos ir bandelių keliu. Bandelių kepimo programą renkasi šeimos su vaikučiais, mokyklos.

Šeimininkė mus pakvietė į senobinę kaimo gryčią, kuri yra dar senelių Šironų palikimas: žemomis lubomis, mažais langiukais, aprūkusiomis sienomis, didžiuliu pečiumi, moline asla priemenėje ir t.t. Nuo sienos žvelgė močiutės nuotrauka, kuri tarsi dalyvavo susibūrime. Jaunasis kanapių augintojas Andrius papasakojo apie kanapių auginimą, jų rūšis, ką galima pasigaminti iš kanapių, kanapių aliejaus naudą, maistines ir vaistines savybes, priežastis, kodėl kanapių auginimas buvo uždraustas ir pan. Kompetetingi atsakymai į užduotus klausimus leido suprasti, kad žmogus yra savo srities specialistas, žinovas.

O pietūs buvo…- gausūs, skanūs, sotūs. Pečiuje keptas kūgelis. Kas norėjo valgė su spirgučių svogūnų padažu, o kam tiko – dėjosi grietinės. Skonis, kurio niekaip nepavyktų išgauti kepant net aukščiausių technologijų orkaitėje.

Pasistiprinę, pabendravę su nuostabia, pagarbos verta šeimyna, dar turėjome įveikti antrą žygio dalį. Čia buvome pakviesti į Agnės namų kiemą, kurio pagrindinis akcentas – jų pačių rankomis pastatyta apvali, iš šiaudų ir molio troba. Agnė su vyru augina 4 dukras. Bebrų užtvenkta pelkė šiuo metu primena mažą ežeriuką, kuriuo su malonumu naudojasi šeima ir gulbių šeimyna, vasarą atskrenda gervės. Į kiemą užsuka stirnos, kiškiai. Nuo Agnės namų iki tėvų sodybos keli šimtai metrų. Paklausta, ar neliūdna žiemos vakarais gyventi atokiai nuo gyvenvietės, nuo žmonių, šurmulio, Agnė net nedvejodama mestelėjo, kad ji visada turi apie ką kalbėti su savo vyru, užsiimti su vaikais.

Grįždami į pradinį tašką, dar aplankėme Liutkevičių akmenį ir net nepastebėjome, kaip greitai buvo įveiktas 19 km. atstumas. Oras lepino, o patirtys, emocijos ilgam įstrigs. Žygeiviai – visi kartu ir po vieną atskirai – neįkainojama vertybė. Kiekvienas – unikalus, įdomus, turtingas dvasiškai. Ėjimas su tokia grupe buvo ypatingai malonus. Rudenėjantis šeštadienis, kurį praleidome aktyviai, prasmingai, kitaip yra tai, kas verčia judėti į priekį. Tik tokių susitikimų metu supranti, kad žmogui reikia žmogaus, kad ir koks ar kur jis bebūtų! Iki kitų naujų žygių, pažįstant Lietuvos kraštą!

Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotoja Ina Meidienė